Vienas iš dalykų, apie kuriuos tikrai sunku kalbėti paaugliams pasiruošimo Sutvirtinimo sakramentui katechezių metu – nuodėmės tikrovė. Mat labai sunku šiandienės visuomenės kontekste paaiškinti, kas yra nuodėmė – juk visuotinai tikrai plačiai teigiama, jog toks reiškinys neegzistuoja, svarbiausia, kad gerai jaustumeisi. O ir plačiai paplitęs aiškinimas apie išpažinties nepraktikavimą šį tą pasako: „Nieko nenužudžiau ir nepavogiau – daug.“ Kalbėdama apie nuodėmę jaučiuosi turbūt panašiai, kaip paaugliai tą kartą, kai bandė man paaiškinti apie „pokemonų“ gaudymą... Jie neegzistuojančius darinius žaidime sugauti sugeba, o turėti tokią jautrios širdies „programėlę“, kuri pažintų nuodėmę – ne.
Nepaprastas uždavinys yra širdies jautrinimas, mokymasis pažinti nuodėmę – įdiegti į savo gyvenimą „programėlę“, kuri ne „pokemonus“ pažintų, o būtų jautri nuodėmei. Ir būtų jautri Dievo meilei.
Kartais atrodo, kad labai bijome kalbėti apie nuodėmę – dėl viešos reakcijos, dėl puolimo, dėl šūksnių apie nemodernumą ir tamsą. Bet Jėzus sako, kad nuodėmė yra tamsa, kad būtent tos tamsos reikia bijoti, iš jos eiti į šviesą, į tiesą. Net ir Bažnyčioje dažnai susidaro įspūdis, kad visi kiti sakramentai yra švenčiami, o išpažintis laikoma kažkokiu gėdingu dalyku, kurį reikia atlikti kuo greičiau ir slapta – kad galėtum priimti Švenčiausiąjį Sakramentą ir jaustis „teisiam“ (tendencija labai aiškiai matoma prieš didžiąsias šventes). Ar tada reikia stebėtis dėl formalių išpažinčių – kad eiliniai paaugliai (ir ne tik jie) paniškai bijo išpažinties, atlieka ją tik ko nors priversti ir tokią, kad jokiu būdu savęs neatskleistų ir jos tikrovės nepatirtų (tradicinės keturios nuodėmės daugelio kartojamos nuo I išpažinties: keikiausi, melavau, neklausiau mamos ir mušiausi su broliu, – viskas būtų gerai, jei per tą laiką būtų naujų nuodėmių neišmokę, bet nepanašu, kad taip yra)?
Kartais atrodo, kad labai bijome kalbėti apie nuodėmę – dėl viešos reakcijos, dėl puolimo, dėl šūksnių apie nemodernumą ir tamsą.
Kodėl mes ištrynėm tiesą – ne tik visuomenėje, bet ir tam tikrose Bažnyčios sferose – kaip nuodėmė sužeidžia žmogų ir visa, kas su juo susiję, ir kaip Dievas laukia nusidėjėlio? Kodėl daug žmonių yra įsitikinę, jog yra smerkiami dėl savo klaidų – tiek Dievo, tiek Bažnyčios bendruomenės – ir nežino, jog yra laukiami? Kodėl daugelis nežino, kad daug svarbiau negu klaidos yra jų širdies nuostata priimti Dievo meilę? Nes to nėra girdėję, nėra to patyrę iš mūsų? Kodėl bijoma išpažinties? Nes niekas nepasakė ir nepadėjo patirti, jog tai šventė, kai sugrįžti pas tą, Kuris tikrai Tave myli? Jaunuolis: „Aš kai pasakysiu kunigui savo nuodėmes – mane kunigas turbūt dešimtu lygiu apdovanos...“O kodėl nedrįsta patikėti, kad Dievas apdovanos jį atleidimu, meile ir nauju gyvenimu? Nes nėra to patyręs?
Net ir Bažnyčioje dažnai susidaro įspūdis, kad visi kiti sakramentai yra švenčiami, o išpažintis laikoma kažkokiu gėdingu dalyku, kurį reikia atlikti kuo greičiau ir slapta – kad galėtum priimti Švenčiausiąjį Sakramentą ir jaustis „teisiam“ (tendencija labai aiškiai matoma prieš didžiąsias šventes).
Nepaprastas uždavinys yra širdies jautrinimas, mokymasis pažinti nuodėmę – įdiegti į savo gyvenimą „programėlę“, kuri ne „pokemonus“ pažintų, o būtų jautri nuodėmei. Ir būtų jautri Dievo meilei. Nes Dievo įsakymai, kuriais dažnai spekuliuojama, jog nedaroma nuodėmė, yra minimumas – kad nemirtum. Nes Jėzus mumis daug labiau pasitiki, pasitiki, kad galim gyventi tiesoje ne iš baimės, o iš meilės – „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!” (Jn 15, 17). Ir kai padedi pažinti tą nuodėmės tikrovę („jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 22), kai padedi pažinti realybę, kaip nuodėmė ir nemeilė yra persmelkusi visų mūsų gyvenimus – tada vyksta tikras susitikimas ir atleidimo patyrimas. Ir tada, perkeisti atleidžiančios ir mylinčios Tiesos, tampam pajėgūs išgaudyti nuodėmę iš savo širdies – kad taptume meile.
Juozapa Živilė MIELIAUSKAITĖ SF
Pawełas KUCZYŃSKIS. Pokemon Go
Bernardinai.lt
